Opa opa į Maroką.

Apie Maroką lietuviškai prirašyta tiek, kad susidaro vaizdas jog tik koks tūkstantis lietuvių jame dar nebuvo. Absoliučiai visi, kas buvo, apie Agadir'ą atsiliepė tik blogai, bet kur jau aš kuo nors patikėsiu. Ypač kai per lenkus skrydį ir savaitę viešbutyje su karštu vandeniu duše (ir šaltu baseine) už 1200 lietuviškų pinigų nupirkti gali. Ne visai dykai, bet galvos neskauda ir labai tinka kai norisi išskristi už 5 dienų ir kasdien vis kitos nakvynės vietos ieškoti tingisi.

Visai vienu sakiniu: žmonės gražūs, maistas skanus, o Agadir'e rimtai nėra ką veikti. Arba mane visiškai sugadino Indija ir dėl to Šiaurės Afrikoje viskas atrodo net per daug švaru ir paprasta ;)

Keliauti po Maroką racionaliau judant iš taško A į tašką B, po to į tašką C ir taip toliau, nei vis pradėti kelionę iš taško A, bet kai saulės mažai, noro judėti - daug, o karalius į rūmus taip ir nepakviečia, kas belieka. Taxi pigūs, automobilių nuoma ir benzinas - europietiškai, pavalgyti kuskuso užgeriant espresso net ir Marrakesh'o centre užtenka 20 Lt.
Kaip po Afriką vairavau galėčiau girtis ir girtis, bet kadangi taip ir nesupratau pagal kokias taisykles jie su eismu žiedinėse sankryžose tvarkosi, tai nesigirsiu. Geriau mandagius arabus kolektyviniuose taxi labai besistengusius į dvi baltas moteras dėmesio nekreipti ir šlaunimis nesitrinti pagirsiu. Nežinia kam streso daugiau buvo - jiems ar mums, bet 7-iese susigrūdus į prieštvaninį mersą su medinėmis durų rankenomis, tiesioginio kontakto sudėtinga ir priekinėje sėdynėje išvengti. Ypač kai bėgių svirtis tau į liašką valandą ar dvi remiasi. Bet kokiu atveju, Grand Taxi - pigus ir sąlyginai greitas būdas važiuoti, 100 km - apie 10 Lt, o ir kaina fiksuota. Kas yra itin aktualu derėtis nemokantiems ir pracūziškai nekalbantiems. Patogiau sedėti gale. 

Kiek kur ėjom, kiek kur važiavom, niekas neapgavo ir apvogti nebandė, kelio klausėm - pasakė, ir žolės  pirkti tik kartą tesiūlė (siūlė ir husband'ą, kai žolės nenorėjom, sexturizmas Maroke kaip ir Tunise klesti). Taip ir nesupratau kur visi tie žulikai iš kitų gimtos šalies blogerių marokietiškų istorijų slepiasi - jautėmės saugiai, o kad plikos nevaikščiojom tai nei arabai, nei berberai labai įkyrūs nebuvo.

Apie miestus ir kaimus. 

Į Taroudant užsukti verta tik važiuojant pro šalį ir tai tik kelioms valandoms. Tiznit išvis iš maršruto braukti galima (spėju, kad būten dėl to tik du kitus turistus ten užmatyti ir pavyko). Ko visi į Marrakesh'ą veržiasi taip ir nesupratau. Ok, turgus didelis, kobrų uždūduotojai pikti, medinos gatvelės siauros, bet viskas so touristic. 

Essaouira: kaip sako viena mano pažįstama, ten ir pasenti būtų galima. Sunku pasakyti kame reikalas, matyt kažkas ore apsigyveno ir visiems galvas susuka. Touristic - of course, bet gerai. Tas baltos - mėlynos derinys kiekviename žingsnyje savo irgi prideda. Plius uosto (tikro, žvejų) romantika. Neapsigaukit, tie vyriokai į pakrantės jūros grožybių kioskus beveik jėga tempiantys nėra tokie jau nice - gyventi visiems reikia, o maistas, kad ir šviežias, neskanus. Rimtai. Gyvenime nesu taip neskaniai šviežių jūros grožybių valgiusi. Jei vis tik pasiryšite, derėkitės iš anksto, dar prieš tai kai prie stalo atsisėsite (dviese krūvą ant grilio paruoštų žuvų, aštuonkojų, krevečių ir kitų veikėjų suvalgėm už 60 ar 70 Lt, stalo kaimynai prancūzai už dvigubai mažesnį maisto kiekį sumokėjo ženkliai daugiau - nesiderėjo).  

Praktiniai reikalai.

Kainos - arba labai mažos, arba europinės. Apelsinai - 1,2 Lt / kg, vakarienė su vynu La Scala dviems - 250 Lt. Kibiriuko su automatine pavarų dėže nuoma - 150 Lt / parai, kuro kainos kaip pas mus.

Foto: © Goda Dex ir G.B.