Tik kad ta mano atrasta Indija visai nepanaši į kiniečių. Ok, nėra ten švaru ir kvapas nechanell, bet net ir tokie švaruoliai kaip aš gali išgyventi (atrastų išradimų kaip sąrašas žemiau).
Mano Indijoj nebuvo (ir nebus) nušvitimų, kelionių traukiniais, komercinių ašramų, meilės kariui ir sariams, dizinterijos, ligoninių ir seksualiai išprotėjusių indų. Mano Indijoj buvo ir bus nerealios spalvos, vaikiškai nuoširdūs indai ir nerealūs skirtumai, kaip kad vestuvės ir laidotuvės, viešbučiai iš marmuro ir krištolo, kokių neįpirkčiau Europoje ir šiaudinė troba skylėtom sienom Goa pliaže...
Kad būtų aišku - apie Indiją aš niekada nesvajojau. Ir susiruošiau į ją tik todėl, kad prieš bankrotą ukrainiečių avialinijos "paleido" pigių bilietų į Delį, o mano super mergaitės juos ėmė ir nupirko. Kad būtų dar aiškiau - keturias mergaites, susiruošusias į Indiją, visi gąsdino kaip tik netingėjo ir baisiausias baisumas skambėjo maždaug taip: "Goa pliaže aplink jus kasdien tupės "šimtas besimasturbuojančių indukų"". Apgavo, nors kriminalinės naujienos paskutiniu metu negaili ko nors tokio mielo iš Indijos.
Iki priešpaskutinės minutės nieko neplanavom, paskutinę minutę pirmai kelionės pusei užsisakėm vairuotoją su mašina, tinkama vokiečiams (t.y. su teliku ir dvd grotuvu) ir viešbučius. Nusipirkom lėktuvo bilietus vietiniam skrydžiui į Goa, treningus, šlapių servetėlių, daug litrų viskio ir išskridom.
Delis pasitiko smogu. Mes jį - stipriai papildytu viskio kiekiu "kad tik nepritrūktų, nes gal jie negeria ir neparduoda". Pravertė, garbė dėl neįvykusios pažinties su dizinterija priskiriama jam.
Kiek raudonų ir kitokių fortų mačiau Indijoj skaičiuoti nesiimu, visi buvo vienas už kitą gražesni. Kiek gidų apie juos pasakojo - visi kaip vienas melavo. Grįžus teisybę papasakojo Wikipedia. Visi klasikiniai turistiniai indiški miestai (Delis, Agra, Jaipur ir kt.) buvo saviti, pasiūlę ir leidę atrasti savų pramogų. Kažkuriam marmurinių viešbučių papuolėm į vestuves, užsukę už kampo papuolėm į laidotuves, kažkuriam didžiųjų miestų išbandėm indišką kino teatrą, kažkuriam - black market'ą.
Mokėdamos už vairuotojo vakarienes išprovokuodavom jį parodyti ne vien tik turistams skirtas vietas, nors vaišint jį alum gal ir buvo klaida - apsinešė po dviejų gurkšnių. Idėja turėt vairuotoją 24/7 pasiteisino visapusiškai - kur nori ten ir važiuoji, derybų kaskart prieš važiuodamas išvengi, ekonomija ir finansų, ir laiko prasme. DVD ir TV mašinoj, beje, irgi buvo gėris - nuo miesto iki miesto po 200-300-400 km, o indiškuose filmuose labai daug angliškų žodžių.
Baisu buvo tik kartą - kai užsimanėm papult į Ajmer'ą, kuriame yra labai didelė sufitų mečetė. Ne tas žodis kokia didelė ir ne tas žodis kaip nejauku. Trumpai tariant, nežiūrint visų skarų, kuriom apsimuturiavus buvau, Dargah Sharif'e jaučiausi kaip beždžionė cirke ir dar žiauriai nepageidaujama. Visi žmonės aplink atrodė labai pikti.
Taisyklė, Indijoj į visas šventyklas reikia eiti basomis batus palikus už durų. Pirmą kartą nedrąsu, vaidenasi hepatitai ir kiti veikėjai. Išrandi, kad sportbačiai telpa kuprinėj ("o jeigu kas pavogs?"), o su kojinėm vaikščiot leidžia. Po dviejų dienų meti tuos batus prie durų ir mindai visus tuos hepatitus. Ar galva, ar kojos, kažkas adaptuojasi. Ir jausmas, kad žengus žingsnį nežiūrint sau po kojom būtinai įlipsi į kaką, o aplink yra bent penki vagys, kažkur dingsta.
Goa, Goa.. Jeigu būtų arčiau ir nereiktų skristi tiek valandų galėčiau skraidyti kas antrą savaitgalį. Nors hipių ir neradom. Kadangi prieš kelionę labiau rūpinausi, kaip susipakuoti fototechniką, jokių Lonely Planet ir panašių reikalų neskaičiau. Viena mergaitė skaitė ir atrado Palolem'ą. Jame - šiaudinę trobelę*, savaitei kainavusią 20 kartų mažiau nei visa prieš tai buvusi kelionės dalis ir kurią nuo Indijos vandenyno skyrė ne daugiau kaip 15 metrų. Su šaltu vandeniu duše, tinkleliais nuo moskitų (sienose buvo skylių, viena duše kaip tik "išėjo" į restorano pusę, bet kam tas rūpi? :) ir neribotom galimybėm išsivėdinti smegenis...
Iš mažiau vartotojiškų galimybių sąrašo brangiausia buvo kasdien atsinaujinanti draugystė su indais ir indėm: henna piešiančiomis mergaitėmis, keturiolikmetėmis suvenyrų pardavėjomis, coco-man'ais, viešbutuko personalu ir visais kitais, kurie noriai dalinosi su mumis savo patyrimais. Ką čia slėpti, mes su jais dalinomės rupijomis, nagų lakais, šokoladais ir kitom materialiom gėrybėm, kurias padovanoti buvom paprašytos kai susiruošėm namo. Dalintis labai gaila nebuvo, ypač kai toj miljardo plius žmonių valstybėj ir tualeto durų durininko etatas yra deficitinis (pataupėm tik ant batų saugojimo prie šventyklų).
Tiesa, treningai. Goa buvo vienintelė, kurioje jų nesinorėjo. Visoj kitoj Indijoj nepaleido jausmas, kad kuo baisiau atrodai, tuo geriau jauties. Ne, indai nesičiupinėja (nebent masažo salone), bet nuo to spoksojimo ir fotografavimo net ir su treningu kaip kokia Gisele Bundchen pasijausti gali.
Bet kokiu atveju, tokios vietos kaip Indija, labai švariai išvalo smegenis. Net ir be jogos.
Kaip išgyventi Indiją, jeigu Tavo horoskopo ženklas "Mergelė" arba esi pačiuožęs dėl švaros:
- duris atsidarinėti koja,
- kranus viešose vietose atsukinėti alkūne,
- skaras naudot vietoj Zoro kaukės (padeda prie smogo ir dvoko),
- vairuotoją išprovokuoti surasti indišką coffe-in'ą,
- įrankius ir lėkštes prieš valgį išblizginti šlapiom servetėlėm (aišku, galima būtų ir savo vienkartinius indus vežtis, bet šitą sugalvojau tik dabar),
- nepirkt maisto gatvėj - nei iš vyrų, nei iš moterų,
- prieš, per ir po maisto netaupant ragauti viskį ir visus kitus taurius gėrimus,
- kai indai Tave fotografuoja, Tu gali paprašyti už tai pinigų arba pradėt fotografuoti juos pačius. Padeda.
Labiau už mane nučiuožusiems - dujokaukių ir guminių pirštinių būna pirkt ;)
p.s. Man mano atrasta Indija labai patiko! Mergaitės sako, kad joms irgi :)
Foto: © Goda Dex, išskyrus tą, kur pati pozuoju ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą