Sardinija. A hungry man's paradise. #4.

Susikaupus kalbėti apie sardinišką maistą, pirmiausia išsiruošiau į žygį po Vilniaus maisto butikus. Laimikis kiek nuvylė, bet svarbiausių ingredientų - duonos ir vyno - rasti pavyko. Pane Carasau ir Cannonau di Sardegna turim ir Lietuvoje. 

Objektyviai kalbėti apie maistą iš esmės sudėtinga, bet atskirą temą ilgaamžių maistui (anot internetų, Sardinija viena iš tų vietų Europoje, kur žmonės ilgiausiai gyvena) dedikuoju.

Visa italų virtuvė ingredientais, patiekimu ir suvartojimo kiekiais yra kaimiška. Tas nėr blogai, restorane užsisakius patiekalą badu vaduotis neteks. Kartą jau rašiau, Sardinijos mitybos įpročiai labai aiškūs: prie vandens - žuvys, kalnuose - mėsa. Šventė skrandžiui ir mėsėdžiams, ir vegetarams. Taip jau istoriškai susiklostė, kad visa kas iš jūros salos virtuvėje atsirado ne taip jau seniai, bet savo vietą ant stalo rado. 

Norint valgyti skaniai, primygtinai rekomenduoju eiti ten, kur valgo vietiniai, o ne ten, kur ant lango parašyta "Tourist Menu 15 euro". Kaip taisyklė, neblogai maitina dviejų - trijų stalų dydžio maitinimo įstaigos, su languotomis staltiesėmis ir bobute, verdančia naminį maistą (tokių lengviau rasti už miesto). Esant reikalui pataupyti, geriau valgyti pizza al taglio (pica gabalais) po eurą ar du stovint ant gatvės, nei valgyti ten, kur ir britų turistai (gera pizza al taglio - "Tandem", Via Dante Alighieri, kairiau metro stoties). 

Standartinis sardiniškas pavalgymas struktūriškai panašus į likusią Italiją: aperityvas, užkandžiai, vynas, pirmas, antras, salotos, desertas, kava, didžestyvas (Mirto). Turinys skiriasi, o geriausiai tam apibūdinti tinka frazė "Sardinia is a hungry man's paradise". Šventa taisyklė - nelauk kol kas nors įpils ar įdės, nes liksi alkanas: tavo skrandžio džiaugsmai - tavo ir ne kieno nors kito reikalas ir nėr ko čia maivytis "oj kas man vyno įpils, nemandagu gi pačiam sau pilti". 

Kalbant apie tai, kas iš italų virtuvės mums labiausiai įprasta - pastą: Sardinijoje jos yra. Tikra sardiniška pasta laikoma sa fregula (paprastai su žuvies ir moliuskų troškiniu) ir į vikšrelius panaši malloreddus, šafranais pagardinta, su pomidoriene ir sardiniškom salsiciom valgoma. Prie įdomesnių variantų ir pasta su bottarga - džiovintais ir pasūdytais tuno ar kefalės ikrais, ir baisiai gurmaniška su ričiais (jūros ežių ikrais).

Priklausomai nuo noro ir patiekalų temos, užkandžiams sardai valgo rūkytas, sūdytas ir džiovintas mėsytes, marinuotas daržoves, sūrius, jūros gėrybes, burrida (su kaštonais ir česnakais marinuotą dygliaryklį) ir tą pačią bottargą. Restoranuose  apsimoka prašyti "antipasti misti" nurodant temą (t.y. žuvis, mėsa ar kt.) -  bus visko pamiksuota ir pagal galvų prie stalo skaičių paskaičiuota. Už duoną papildomai neskaičiuoja, į coperto* įeina. Nepamirštam ir Pecorino - kieto avies sūrio, kurio sardai visiems italams gausiai prigamina. 

Kad perkant krautuvėj reikt pirkt gabalą ir jokiu būdų nesutarkuotą priminti turbūt nereikia, ar ne? ;) 

Pirmiems valgoma kokia nors pasta, o pagrindinių pasirinkimas skrandžiu nesuvokiamas: kepti paršiukai, ėriena, ožkiena, triušiena, arklienos steikai ir įvairiausios jūros grožybės. Keptas paršiukas toks kaip ir labai tradicinis reikalas, panašiai kaip ir arkliena, kuri Sardinijoje bene brangiausia mėsa (arkliai gyvi vežami ir iš Lietuvos). Jūros gėrybių labai rekomenduoju ieškoti kuo arčiau jūros, pvz. žvejų kioske (aka restorane), kur kvepia jūra, sodina prie plastmasinių stalų, o "padavėjas" vaikšto su ceratiniu žiurstu ir botais. 

Grįžtant prie Pane Carasau - skani net ir ne tiesiai iš krosnies. Poros mm storio, panaši į popierių natoms, todėl ir vadinama muzikine duona. Vartojama ir viena, ir prie maisto, ir kaip sudėtinė dalis gamybos procese. Apšlaksčius alyvuogių aliejum ir druska keičia pavadinimą, o susluoksniavus su pomidorų padažu (aišku, namų gamybos) ir kiaušiniais tampa pirmu (pigiu) patiekalu. Aišku, duoną pirkti reikia duonos parduotuvėse, ne supermarketuose, tada ir rinktis bus iš ko - su artišokais, alyvuogėm, pomidorais, bulvėm, be nieko (ką čia slėpti, pirkti duoną ir visą maistą teminėse parduotuvytėse ir San Benedetto turguj man patiko taip pat labai, kaip ir viską suvalgyti; rezultatas - per 6 mėn. + 10 kg :). 

Cannonau di Sardegna - magic on the table visomis prasmėmis. Ąžuolo statinėse brandintas, Sardinijoj kainuojantis apie 10 e/butelis (parduotuvės kaina), itin sodraus skonio, mano galva, pats skaniausias tarp raudonų vynų.

*Coperto - mokestis "už galvą" visur, kur valgai atsisėdęs. 2-5 eurai/žmogui.

** Pane Carasau kepa "Itališki delikatesai" šalia Prezidentūros. Su duonos skoniu viskas gerai, nors šeimininko klausimas "ką Jūs su ja darysit" prie konteksto nelabai. 

p.s. tęsinys bus. 

. 

Destinacija - Rodas. Ten, kur gera nieko neveikti.

Tie, kas sako, kad Rode nėra ką veikti yra ir teisūs, ir neteisūs. Priklauso nuo požiūrio. Turiu bjaurią madą visiškai nesidomėti vietomis į kurias keliauju ir apsiriboti viešbučio geroje vietoje paieškomis, visa kita palikdama atradimų serijai. Tas smarkiai padeda apsieiti be visokių nusivylimų ir rasti ką veikti bet kurioj pasaulio vietoj, įskaitant tas, kuriose tikrai nėra ką veikti.

Iš esmės Rodas labiausiai ir tinka nieko neveikti. Arba kaituoti. Prasonisi (93 km atstumu nuo Rodo miesto) rimta lietuviškų kaituotojų kolonija įsikūrusi. Tiems, kas mėgsta pasidomėti, Rode kainos paveiktos graikiškos krizės (jeigu savo atostogas leidi ne vien tik viešbutyje ir 5* ne būtinybė, padorią nakvynę Rodo miesto centre savaitei galima rasti už ~100 eurų/žmogui), automobilio nuomai užtenka 25 pinigų/dienai (ne mersedesui, aišku), o turistai graibstomi už rankų kaip kokiam Egipte. 

Savaitės Rode - per akis ir turistautojams, ir tinginiautojams. Pažioplinėti po viešbučio rekomenduotus Lindos, Kallithea, kažkokius šaltinius ir savo noru patikrinti Prasonisi bei visus iš eilės kaimus pakeliui užteko dienos. Kitai salos pusei prireiktų dar dienos. Be auto/moto - nėr variantų, iš norinčių išsinuomoti motorolerį reikalaujamos motorolerio teisės (anot naujo draugo graiko: "Lyg Graikija rimtesnių problemų neturėtų").

Tiems, kas panašiai kaip aš, pirmenybę teikia sveikiems indams su sveiku maistu ir geru vynu,o ne antikinių puodų likučiams, Rode nebus labai lengva. Dauguma maitinimo taškų prisitaikę prie turistų ir siūlo fish&chips, burgerius ir graikiškas salotas. Vegetarams pasirinkimas kūdokas - bemaž viskas kas graikiška yra su mėsa ir/ar sūriu. Gerai, kad toks maistas kaip jūros grožybės gyvena viso pasaulio restoranų meniu. Skanaus maisto lengviausia rasti parduotuvėse arba Koykos (patikrintas mažiausiai 5 kartus).

Kas geriausio Rode tai graikai. Klimatas irgi. Gegužę ten labai gerai (kaip ir visose labai turistinėse vietose, kol sezonas dar neįsibėgėjęs). Graikai nuo ryto iki vakaro sėdi kavinėse ir geria kavą. Kalba apie krepšinį (lietuvius po Jasikevičiaus baisiai myli) ir politiką. Su malonumu peršasi atostogautojoms ir būtinai kviečia drink'o tuo metu kai tu bėgimo batelius pasikinkęs pakrantėm bėgioji. Reziumuojant, gyvi graikai labai gyvi tol kol gyvi. Kas netikit, galit paklausti geros mano draugės, kuriai 78-erių jaunikis bendrą ir laimingą gyvenimą siūlydamas, visą savaitę vis "atsitiktinai" atsirasdavo ten kur ir ji, įskaitant naktinius klubus ir kokteilių barus ;) Antikos mėgėjams - gražių namų ir tvirto mūro sienų - prašom, sočiai. Rodo senamiestį saugo Unesco, kainų senamiesčio restoranuose ir parduotuvėse, deja, ne. Visos maitinimo įstaigos apsiginklavusios "čiauškučiais", kurie gatvėj pagautus turistus į savo restoranus už rankos veda. Kai atsisakai į veidą nespjauna, bet jei pažadi ateiti kitą kartą - nepamiršta, primena vos tik pamato.
O iš esmės tai į Rodą visa Europa plūsta dėl... tūsų. Bent jau graikai taip sako. Sprendžiant iš veiksmo Rhodes Bar Street tai nėra toli nuo tiesos. Pusė Švedijos pusei metų toj gatvėj ir apsigyvena. Aišku, turisto vadovėlių neskaitantiems ir naktimis po miestą nesitrankantiems barų gatvę rasti beveik mission impossible, šviesiu paros metu ten tik katės laksto. Pasiklauskit vietinių, kur Orfanidou gatvė, o toliau jau viskas vietoj. Mano subjektyvia nebeaštuoniolikine nuomone, smagiausi toj gatvėj ne tokie klubai kaip Colorado (bandymas rasti palyginimą su lietuviškom diskotekom nepasisekė), o kokteilių barai kaip Seven, kur oro daugiau ir įėjimas nekainuoja. Veiksmas startuoja po vidurnakčio, baigiasi prašvitus. Kokteilis ~ 7 eurai. Tiesa, kainos ir barų pavadinimai keičiasi gan dažnai, bet ir vėl vietiniai patarti gali - geriausiais mūsų gidais (ir naujais draugais) Rode tapo "Friends Bar&Bistro" (Hotel Saronis) padavėjai. Iš patirties: merginoms nemokami kokteiliai iš už baro daug greičiau atkeliauja iš graikų nei švedų - pusė šių, Rode būnančių, ne merginoms koktelius stato. 

Praktiniai reikalai: 
orouostas - miesto centras - taxi už 25 eurus arba autobusu. Kainą su taksistu derint iš karto, kad netektų 50 km vietoj 15 pasivėžinti (kaip mums, kai taksistui viešbučio pavadinimas Rodo mieste pasirodė panašus į kokio tai kaimo, esančio kitoj salos pusėj, pavadinimą). Arbatos galima palikti, bet nepalikti irgi galima. Kaip ir išsinuomoti dviratį, nusipirkti kelionę laivu į Turkiją ar kokią kitą salą aplink, nardyti, bėgioti, laipioti uolomis ar tiesiog skrudintis po saule. Smėlis prastesnis nei kad prie Baltijos, o Rodo miesto pakrantės vietoj jo siūlo "karštų akmenų masažą".

Dar kartą važiuodama į Rodą vėl rinkčiausi  viešbutį miesto centre (judėjimo ir pasirinkimų laisvei). Nebent Wave House kitam salos gale, bet tai jau būtų kitokia istorija. 

p.s. Kai antrą kelionės dieną fotoaparatą palieki viešbutyje, tai gali reikšti jog yra taip gerai, kaip namie, o namie su fotoaparatu visur juk nevaikštai. Režimas - 5 valandos miegui, valanda bėgiojimui ir likusios - pokalbiams su graikais ne tik, kad smegenis į spam'ą nudownloadino, bet ir atgal prie seno noro gyvenimą gyventi lėtu Viduržemio ritmu sugrąžino. 

Foto: © Goda Dex

Ta Indija arba kaip joje išgyventi, jei nesi indas.

Kai švaruoliai kiniečiai atrado Indiją, ėmė ir publikavo šitą: Filthy India Photos, Chinese Netizen Reactions. Kai aš radau šitą, mane apėmė euforija, kad atradimas įvyko jau po to, kai grįžau iš Indijos (prieš euforiją buvo pykinimas, bet po Indijos žinau kuo jį gydyti). Silpnų nervų ir skrandžių piliečiams geriau nežiūrėti. Nebent Indija jau yra Jūsų košmarų sąraše.

Tik kad ta mano atrasta Indija visai nepanaši į kiniečių. Ok, nėra ten švaru ir kvapas nechanell, bet net ir tokie švaruoliai kaip aš gali išgyventi (atrastų išradimų kaip sąrašas žemiau). 

Mano Indijoj nebuvo (ir nebus) nušvitimų, kelionių traukiniais, komercinių ašramų, meilės kariui ir sariams, dizinterijos, ligoninių ir seksualiai išprotėjusių indų. Mano Indijoj buvo ir bus nerealios spalvos, vaikiškai nuoširdūs indai ir nerealūs skirtumai, kaip kad vestuvės ir laidotuvės, viešbučiai iš marmuro ir krištolo, kokių neįpirkčiau Europoje ir šiaudinė troba skylėtom sienom Goa pliaže...

Kad būtų aišku - apie Indiją aš niekada nesvajojau. Ir susiruošiau į ją tik todėl, kad prieš bankrotą ukrainiečių avialinijos "paleido" pigių bilietų į Delį, o mano super mergaitės juos ėmė ir nupirko. Kad būtų dar aiškiau - keturias mergaites, susiruošusias į Indiją, visi gąsdino kaip tik netingėjo ir baisiausias baisumas skambėjo maždaug taip: "Goa pliaže aplink jus kasdien tupės "šimtas besimasturbuojančių indukų"". Apgavo, nors kriminalinės naujienos paskutiniu metu negaili ko nors tokio mielo iš Indijos. 

Iki priešpaskutinės minutės nieko neplanavom, paskutinę minutę pirmai kelionės pusei užsisakėm vairuotoją su mašina, tinkama vokiečiams (t.y. su teliku ir dvd grotuvu) ir viešbučius. Nusipirkom lėktuvo bilietus vietiniam skrydžiui į Goa, treningus, šlapių servetėlių, daug litrų viskio ir išskridom.

Delis pasitiko smogu. Mes jį - stipriai papildytu viskio kiekiu "kad tik nepritrūktų, nes gal jie negeria ir neparduoda". Pravertė, garbė dėl neįvykusios pažinties su dizinterija priskiriama jam. 

Kiek raudonų ir kitokių fortų mačiau Indijoj skaičiuoti nesiimu, visi buvo vienas už kitą gražesni. Kiek gidų apie juos pasakojo - visi kaip vienas melavo. Grįžus teisybę papasakojo Wikipedia. Visi klasikiniai turistiniai indiški miestai (Delis, Agra, Jaipur ir kt.) buvo saviti, pasiūlę ir leidę atrasti savų pramogų. Kažkuriam marmurinių viešbučių papuolėm į vestuves, užsukę už kampo papuolėm į laidotuves, kažkuriam didžiųjų miestų išbandėm indišką kino teatrą, kažkuriam - black market'ą. 

Mokėdamos už vairuotojo vakarienes išprovokuodavom jį parodyti ne vien tik turistams skirtas vietas, nors vaišint jį alum gal ir buvo klaida - apsinešė po dviejų gurkšnių. Idėja turėt vairuotoją 24/7 pasiteisino visapusiškai - kur nori ten ir važiuoji, derybų kaskart prieš važiuodamas išvengi, ekonomija ir finansų, ir laiko prasme. DVD ir TV mašinoj, beje, irgi buvo gėris - nuo miesto iki miesto po 200-300-400 km, o indiškuose filmuose labai daug angliškų žodžių. 

Baisu buvo tik kartą - kai užsimanėm papult į Ajmer'ą, kuriame yra labai didelė sufitų mečetė. Ne tas žodis kokia didelė ir ne tas žodis kaip nejauku. Trumpai tariant, nežiūrint visų skarų, kuriom apsimuturiavus buvau, Dargah Sharif'e jaučiausi kaip beždžionė cirke ir dar žiauriai nepageidaujama. Visi žmonės aplink atrodė labai pikti. 

Taisyklė, Indijoj į visas šventyklas reikia eiti basomis batus palikus už durų. Pirmą kartą nedrąsu, vaidenasi hepatitai ir kiti veikėjai. Išrandi, kad sportbačiai telpa kuprinėj ("o jeigu kas pavogs?"), o su kojinėm vaikščiot leidžia. Po dviejų dienų meti tuos batus prie durų ir mindai visus tuos hepatitus. Ar galva, ar kojos, kažkas adaptuojasi. Ir jausmas, kad žengus žingsnį nežiūrint sau po kojom būtinai įlipsi į kaką, o aplink yra bent penki vagys, kažkur dingsta. 

Prieš skrendant į Goa hipių ieškoti ir klajonėms po miestus užbaigti kelioms dienoms likom Pushkar'e. Iš akivaizdžiai ilgam ten užsilikusių europiečių hipių kiekio spėju, Pushkar'e nėra tik mėsos, žolės tai tikrai užtenka. Vienu žodžiu, tai ten - labai labai. Užpuola ramybė (be nušvitimo ir žolės). Visi aplink tokie ramūs, kad mieste dingus elektrai, krautuvės pardavėjas labai ramiai išėjo jos ieškoti palikdamas mus su visom savo prekėm. Teko dar ramiau laukti kol jis grįš tam, kad susimokėti... 

  
Goa, Goa.. Jeigu būtų arčiau ir nereiktų skristi tiek valandų galėčiau skraidyti kas antrą savaitgalį. Nors hipių ir neradom. 

Kadangi prieš kelionę labiau rūpinausi, kaip susipakuoti fototechniką, jokių Lonely Planet ir panašių reikalų neskaičiau. Viena mergaitė skaitė ir atrado Palolem'ą. Jame - šiaudinę trobelę*, savaitei kainavusią 20 kartų mažiau nei visa prieš tai buvusi kelionės dalis ir kurią nuo Indijos vandenyno skyrė ne daugiau kaip 15 metrų. Su šaltu vandeniu duše, tinkleliais nuo moskitų (sienose buvo skylių, viena duše kaip tik "išėjo" į restorano pusę, bet kam tas rūpi? :)  ir neribotom galimybėm išsivėdinti smegenis... 

Užsisakyti kokį tik nors jūrinį maistą tiesiai iš jūros, šaldyti savo viskio atsargas restorano šaldytuve, rasti mums paliktus nesulūžusius gultus ir turėt free wi-fi sumerkus kojas į vandenyną ;)

Iš mažiau vartotojiškų galimybių sąrašo brangiausia buvo kasdien atsinaujinanti draugystė su indais ir indėm: henna piešiančiomis mergaitėmis, keturiolikmetėmis suvenyrų pardavėjomis, coco-man'ais, viešbutuko personalu ir visais kitais, kurie noriai dalinosi su mumis savo patyrimais. Ką čia slėpti, mes su jais dalinomės rupijomis, nagų lakais, šokoladais ir kitom materialiom gėrybėm, kurias padovanoti buvom paprašytos kai susiruošėm namo. Dalintis labai gaila nebuvo, ypač kai toj miljardo plius žmonių valstybėj ir tualeto durų durininko etatas yra deficitinis (pataupėm tik ant batų saugojimo prie šventyklų).

Tiesa, treningai. Goa buvo vienintelė, kurioje jų nesinorėjo. Visoj kitoj Indijoj nepaleido jausmas, kad kuo baisiau atrodai, tuo geriau jauties. Ne, indai nesičiupinėja (nebent masažo salone), bet nuo to spoksojimo ir fotografavimo net ir su treningu kaip kokia Gisele Bundchen pasijausti gali. 

Bet kokiu atveju, tokios vietos kaip Indija, labai švariai išvalo smegenis. Net ir be jogos. 

*Kaip ir visi indiški pavadinimai, "resort'o" pavadinimas pasislėpė kažkur labai giliai, bet rasti jį labai lengva: Palolem Beach, žiūrint į vandenyną suki į kairę ir eini iki priešpaskutinio "resort'o", turinčio dviaukščius namukus pajūry. Į kalną lipt nereikia.  

Kaip išgyventi Indiją, jeigu Tavo horoskopo ženklas "Mergelė" arba esi pačiuožęs dėl švaros:
- duris atsidarinėti koja,
- kranus viešose vietose atsukinėti alkūne,
- skaras naudot vietoj Zoro kaukės (padeda prie smogo ir dvoko),
- vairuotoją išprovokuoti surasti indišką coffe-in'ą, 
- įrankius ir lėkštes prieš valgį išblizginti šlapiom servetėlėm (aišku, galima būtų ir savo vienkartinius indus vežtis, bet šitą sugalvojau tik dabar),
- nepirkt maisto gatvėj - nei iš vyrų, nei iš moterų,
- prieš, per ir po maisto netaupant ragauti viskį ir visus kitus taurius gėrimus,
- kai indai Tave fotografuoja, Tu gali paprašyti už tai pinigų arba pradėt fotografuoti juos pačius. Padeda.
Labiau už mane nučiuožusiems - dujokaukių ir guminių pirštinių būna pirkt ;)

p.s. Man mano atrasta Indija labai patiko! Mergaitės sako, kad joms irgi :)

Foto: © Goda Dex, išskyrus tą, kur pati pozuoju ;)

Neatrasta Italija. Sardinija. #3.

Sardinija garsi savo: 

a) jūra,

b) jūra,

c) jūra.*

Nesu girdėjus, kad vietiniai sakytų "einam į pliažą". Tas reikalas vadinasi "al mare" ir reiškia "prie jūros". O jūros Sardinijoj visi 2000 km (einant pajūriu). Veiklos Sardinijoj ras buriuotojai, burlentininkai, kaituotojai, nardytojai ir visokie kitokie saulės bei jūros fanatikai (ornitologai mėgėjai, dviratininkai ir ralistai taip pat). 

Nemaža dalis to 2000 km pliažo - mažos, 

intymios ir kiek laukinės vietos. Arba tokios įlankos kaip Cala Luna, į kurias gali nukeliauti įveikęs 4 km pėsčiomis (kalnais) arba vandeniu (pripučiama valtimi už pinigus)**. Cala Luna (arba Mėnulio įlankos) žavesys tame, kad pasiėmęs miegmaišį ir maisto joje gali ramiai gyventi kelias dienas. 

Ne rugpjūtį ir ne savaitgalį netgi gali tikėtis, kad būsi jos vienintelis gyventojas neskaitant vietinės faunos (čia apie gyvūnus). Ryte prabusti nuo jūros garso ir užmigti skaičiuojant akmenis (arba žvaigždes) yra 

romantika, ne kitaip. Dar ten yra urvų, kuriuose gyvena šikšnosparniai ir krabai. 

**Kelionė valtim - apie 10 eurų žmogui (one way ticket). Keliauti su vandens, maisto ir miegmaišio komplektu pėsčiomis būtų nepalyginamai sportiškiau (šiukšlių maišus teks parsinešt su savimi). Valtys į Cala Luna plukdo iš Cala Gonone uosto.

Pasirinkus pietų Sardiniją, neturint laiko /noro /pinigų keliauti 200 km iki Cala Lunos ar 300 km iki Stintino, yra ką veikti ir vietoj. Apie Poetto ir stoteles jau rašiau, o Sardinijos paplūdimių enciklopedija ir patirtis sako, kad gerų vietų per godersi il mare yra ir 50 km atstumu nuo Cagliari uosto. Į abi puses. 

Į kairę. Villasimius. 

Atstumas nuo Cagliari ~45 km. Be automobilio šansų mažai. Nuvykus yra ką veikti ir naktį. Ypač vasarą ir jei tai penktadienis ar šeštadienis - pakeliui nuo miesto išsirikiavę visi vasaros sezono disco (mano geriausias - su palmėm, pieva ir stalais, ant kurių galima šokti). 

Šokt nemokantiems yra laivai, plukdantys po archipelagą. Su sea-food'u (žuvytės, kalmarai ir dar kažkas) ir namų vynu žmogui kainuoja 30-35 eurus. Rekomenduotina nelipt į laivą su šimtu studentų, nebent norisi tūso ir žuvų mūšio.

Madingiems ir/ar sportiškiems: Villasimius Campulongu pliažas yra kitesurfing spots sąraše. 

Į dešinę. Chia.

Atstumas nuo miesto toks pats, skirtumas tik toks, kad pliažai apibūdinami kaip Caribean style ir važiuoja autobusai. Turint savus (nuomotus) ratus pakeliui galima sustoti Puloje ir Noroje, kuri yra pirmasis miestas saloje ir turi visai neblogai išsilaikiusių griuvėsių. 

Pakeliui dar yra prūdelių, kuriuose gyvena rožiniai flamingai (kiek pamenu daugiau Europoj nelabai kur jų ir yra). Vieną kitą barą rasti įmanoma, bet persirengimo būdelių tai tikrai ne (sužinojau savo pačią pirmą dieną Sardinijoj: persirengti baro virtuvėj gal ir egzotika, bet dar reikia rasti barą, turintį tą virtuvę). 

Sako čia gerai pučia vėjas, windsurferiams tinkamas. Ir smėliukas čia žiauriai baltas. Cala Cipolla yra pats tas.  

Žymiausias. Stintino.

Maždaug 260 km atstumą nuo Cagliari iki Stintino nuvairuoti yra būtina. Ir ne vien tik dėl to, kad visi internetai sako, kad Stintino La Pelosa paplūdimys yra pats gražiausias. 

Gražus tai jis labai, ypač ne italų atostogų metu, kai į Palangą panašus nepasidaro (žr. foto su skėčiais). Šalia yra Unesco saugoma Asinara sala su nacionaliniu parku, kaime apstu žuvies restoranų, o Alghero ir Castelsardo ranka pasiekiami. T.y. koks 50 km į vieną ar kitą pusę. 

Nupasakoti visus šiaurės, pietų, vakarų ir rytų Sardinijos pliažus gali nebent internetai, pilni sardiniškų pliažų TOP'ų, nuorodų ir istorijų kaip Guy Ritchie's Madoną Cala Lunos pliaže filmui filmavo. Visos vietos al mare Sardinijoj yra geros!

Be Nidos kopų gyvent negalintiems yra net pliažas su kopom (belekaip didelės, gal net labiau nei Nidoj). Piscinas Dunes autobusu nepasiekiamos, automobiliu iš Cagliari - 100 km Oristano kryptimi. Gražiai elkitės, jas irgi saugo Unesco. 

Praktiniai reikalai. Vieši ir privatūs.

Beveiki visi pliažai Sardinijoje yra nemokami. T.y. atviri ir neaptverti. Dušai ir WC juose gali būti, bet gali ir nebūti. Jei pliaže yra baras, dušo ir WC ieškoti ten. 

Nemokamuose pliažuose pasitaiko ir mokamų gultų (su skėčiais ar be jų). Kita kategorija - pliažo klubai, į kuriuos galima nemokamai papulti einant kartu su klubo nariais arba susimokėjus. 

* Sardinija dar garsi ir finikiečius ar senesnius laikus menančiomis istorinėmis relikvijomis (nuraghi yra tai, ko nėra niekur daugiau), ir sardų vardais: Gigi Oi, Gianni Boy ir Cosu Pitzalis yra įrašyta jų pasuose. Į atradimų sąrašą papuolė ir sinjoras Benvenuto, kas šiaip jau rašoma miesto riboženklio lentoje ir reiškia "sveikas atvykęs". O garsiausias sardiniškas komiksas vadinasi "Fisietto - La Saga dei Pistis". Welcome in Sardinia :)  

Neatrasta Italija. Sardinija. #2.

Sardinijoje viskas labai paprasta: jeigu tu gyveni prie vandens (jūros, nes su upėm nekas) – tu žvejys ir valgai žuvį, jeigu tu gyveni salos centre (kalnuose) – tu fermeris ir valgai mėsą. Jeigu tu moteris – elgiesi kaip princesė ant žirnio*, jeigu tu vyras – ilgai nesituoki, nes ir Sardinijoje galioja Italijos įstatymai**. Ačiū dievui, ne užsieniečiams ir ne turistams. Nors gerdamas Latte ar Capuccino po pietų vistiek būsi priimtas už kaimietį***.

* Sardas Sardinijoj nusižiūri moterį... Ir pasaka prasideda. Kitam pasauly vyras eina ir sumedžioja tą, kurią nori sumedžioti. Sardinijoj ieško kas jį jai rekomenduos. (Jau žinau kodėl dauguma mano draugų sardų dar nevedę arba myli lenkes, vengres ir lietuves.)

Ne man vertinti moterų grožį, bet gražiau į jas žiūrėti dienos metu. Naktinis make-up‘as ir outfit‘ai truputuką gąsdina. (Visose foto į temą – mano draugai, todėl iliustracijų nebus. Būtų nekorekt. Pasigooglinkit.)

** Kažkas tokio, kad skyrybų atveju jai viskas, jam nieko.

*** Latte ir Capuccino – pusryčių reikalas. Nuo pietų iki kitų pusryčių – espresso (vis dar tariasi be „x“), aperityvai (kad sukeltų apetitą) ir didžestyvai (kad padėtų kovoje su 6 patiekalų vakariene). 

Čia jau kaip ir turėjo paaiškėti, kodėl aš ją (Sardiniją) švelniai vadinu archajiška (balsuodama už šio termino gerąjį vertimą - senovinė). Kai buvau tiesiog užsienietė, tas gyvent netrukdė (gal išskyrus tą bikinių klausimą). Kai atradau, kad „čia OK“ ir dar pagyvensiu, teko susitaikyti ir su tuo, kad pizzą tinka užsigeri tik alumi (must try – Ichnusa, vietinė), norėdamas kokteilio „disco“ pirma turi nusipirkti kvituką (visų kokteilių kaina viena ir ta pati), o gėrimais pavaišins nebent barmenai (ir jie tai daro).

Vienok, smagiausia jo (senoviškumo) ieškoti ne paplūdimiuose, o Sardinijos viduriuose. Kalnuose, kur yra kaimų, kuriuose gyvena 100 piliečių, kalbančių sardo kalba ir absoliučiai nesistengiančių patikti turistams.

Mano geriausias – Sedilo. Kaimukas, į kurį nusibeldžiau 6 val. ryto tam, kad sudalyvauti L'Ardia di San Costantino. Būtent sudalyvauti, ne pamatyti. Žmonės švenčia šventę. Sau, ne turistams. Nors net google‘as žino apie šitas religinėm spalvom nuspalvintas žirgų lenktynes. Gal jie google‘o nežino, todėl vis dar ir švenčia sau. 

7 val. ryto jau turėjau 5 naujus draugus ir kvietimą pietų. Nei vienas nežinojo kas ta Lituania ir greičiausiai nežino iki šiol.  Ar daugiau turistų tąkart nešventė ar daugiau nei vienas kitas neįsivaizdavo suprantąs sardo kalbą, bet be mažiausios baimės apsilankiau visur, kur kvietė ir ragavau viską, ką siūlė. Įskaitant kažkokią savaitę raugintą avieną. Buvo gerai ir iš kaimyno nuotraukoje veido aišku, kad nieks tikrai nesistengė patikti.

Morale della storia: atrasti vietą smagiausia įsiliejant į jos kasdienį ritmą. Valgant ten, kur valgo vietiniai. Dar geriau – pas juos. Geriant tai, ką geria vietiniai. Būtinai su jais. Gal kokiam NYC ir nepavyktų taip lengvai, bet visuose itališkuose kaimuose sekasi. Bendravimo stabdžius atleidžia vietiniai naminiai gėrimai (Sardinijoj must try – Mirto, pagamintas iš Mirtilių ir deginantis 40º), o tradicinėse Festose ( dar vadinamose – Sagra) draugauja visi.

Sagra di sant'Efisio. Cagliari.

Sardinijoj galima rasti artišokų (Uri, kovo mėn.), vyšnių (Belvi, birželio mėn.), avienos (Bauladu, birželio mėn.), kaštonų (Artizo, spalio mėn.) ir krūvą kitų sagrų. Skaniai susivartoja Nougat (Torrone) šventė ir tuno festivalis Isola di San Pietro, į kurią kelia keltas iš Calasetta. Beveik visos masinės šventės čia turi ką nors bendro arba su maistu, arba su religija, pradedant Feragosto (rugpjūčio 15 d.), kai nedirba net Tabachini, baigiant Cavalcata Sarda (Sassari, gegužės mėn.), kur 3000 raitelių pasipuošę tautiniais rūbais jojimu užsiima.

Praktiniai reikalai. Judėjimas.

Vienareikšmiškai automobiliu, motociklu, motoroleriu, dviračiu
ar žirgu (būtų galima ir riedučiais, bet trasoje maišosi kalnai). Viešasis transportas pusėtinas tik Cagliari. Iš Cagliari Elmas orouosto iki miesto galima atvažiuoti autobusu (važiuoja kas pusvalandį ir kainuoja plius minus eurą), taxi per 7 km distanciją į bankrotą irgi nenuvarys, arba nuomotu automobiliu (tą darančių kontorų sąrašą skelbia internetai). 

Vairavimas, kaip ir Italijoj, kūrybingas reikalas. Stabdant policijai mažiau rūpinkitės greičio viršijimu, daugiau saugos diržais. Pervažiuoti salą nuo vieno galo iki kito be sustojimo galima per 4-5 valandas. Vairuodami senamiesčiais galvokit galva. Nebent norit tapti internetų žvaigždėmis. 

Cagliari - Sedilo: 141 km. Teoriškai dvi valandos be penkiolikos minučių.