Neatrasta Italija. Sardinija. #1.

Po to kai lietuviai atrado Aziją, Italija kaip ir pralaimi kovą dėl madingos kelionių krypties. Gal niekada tokia ir nebuvo, bet iš savo 12 tūkstančių gyvenimo parų kokius 700+ skyriau jai. O tai jau ilgalaikiai santykiai apie kuriuos galima kalbėti.

Buvo laikas kai net turėjau Italijos regionų žemėlapį, kurio „užspalvinimas“ pildėsi po kiekvieno atrasto regiono. Sardinija, kuri itališkai vadinasi Sardegna ir turi stebuklingą sąskambį su sardinėm, nusispalvino ryškiausiai. Trumpai tariant – Sardinijai atsidaviau be draugystės ir jinai manimi nebeatsikrato. Gražiausia, kad toje 350 km ilgio saloje kaskart dar randu ką atrasti naujo. Kaip kad šitą vietą Cagliari, mieste, kuriame praleidau mažiausiai 5 vasaras. (Nuo uosto važiuodami Poetto link rinkitės dešinę Sella dell Diavolo pusę.)

Apie geografiją, demografiją ir kitus rimtus reikalus rašo Wikipedia. Apie Šiaurės Sardiniją - spauda, nušviesdama Putino atostogas ir Berlusconio (ne) nuodėmingus nuotykius. Mano tikroji amore – Sardinijos pietūs, viduriai ir visa tai, ko dar nenuvalkiojo japonų turistai. Nors jei tau – aštuoniolika ir mėgsti subrandintus milijonierius pirk bilietą į Olbia. 

Pietuose rasi paprastus sardus, patį pačiausią Sardinijos miestą Cagliari, naftos perdirbimo gamyklą, “night-club’us”, kuriuose rūbelius nusimetinėja ir lietuvaitės, ir oro uostą, į kurį tiesiogiai skraidins iš Kauno*. Greičiausiai dėl to, kad po dešimtmečio skraidymo su trim persėdimais tai pagaliau įvyko ir įsikvėpiau išpasakoti kas, kaip ir kodėl.

*Sardai ne taip labai jau ir prasti, ružavi trusikai paplūdimyje yra OK (ant vyrų), Cagliari‘s dydžiu panašus į Kauną, naftos gamykla miestui ir paplūdimiams netrukdo, o tiesiai skraidins ta pigi airių avialinijų bendrovė, kuri ne tai, kad man nemoka už vienos iš jos destinacijų promo, bet 100% ir nei vieno bagažo gramo už dyką nepridės. 

Lekiant į Sardiniją verta suvokti – tuo pačiu metu tai ir Italija, ir ne. Visokių perėjūnų paturėta priėjo prie to, kad vietiniai susimaišė su arabais ir  ispanais, kalba kietai ir ne visada nori būti italais. Picos ir pastos yra ir čia. Bet jei po pasaulį trankaisi dėl maisto, tai čia verta trenktis dėl ricci (jūros ežių) ikros ir visko su ja („high season“ nuo kovo iki kol gyvi jūros ežiai), arklienos steikų (jojikams ir visiems žirgų mylėtojams šitą vietą praleisti) ir „sea-food‘o“ (žr. foto). 

Mane Sardinija užvežė tuo, kad laikas čia atrodo sustojęs. Visomis prasmėmis. Po dešimties metų Cagliari atradau vienintelį skirtumą  – metro. Kuris važiuoja ant žemės ir turi vieną 5 stoteles* trunkantį maršrutą.

*Stotelės – labai svarbus elementas atradinėjant Cagliari. Miesto autobusais (pažymėtais P raide) iki miesto paplūdimio (Poetto) iš miesto centro galima nusigauti per 10 minučių. Prie ko čia stotelės? Poetto trunka kokius 8 km. Kuo tolimesnė stotelė – tuo asocialesnis paplūdimio gyvenimas. O jis čia - pats svarbiausias. Tuos 8 km smėlio ir jūros vietiniai dalina paplūdimio barais (arba stotelėmis). Pirmoj – antroj gyvenimas verda. Tie rožiniai trusikai, bicepsai, tricepsai ir kiti fitneso padariniai. Pervalkos mėgėjams nerekomenduotina. Vėliau prasideda privačių klubų teritorija, daugėja picų valgytojų (nepamenu ar kada mačiau bent vieną su vientisu maudymosi kostiumėliu), šeimų su vaikais, daugėja laisvos vietos, barai ir galimybės retėja (susisocializuoti su vietiniais ir gauti nemokamų kvietimų į "parčius"). Gaudyti saulę toliau 5-os stotelės nedrįsau, turimų bikinių** kiekis neleido.  

** Bikinių kiekis – rimto dėmesio reikalaujantis šitos archajiškos paplūdimio visuomenės  statuso elementas. Jeigu žadi gaudyt saulę toj pačioj vietoj bent kelias dienas iš eilės – tiesiog įsivaizduok reakciją kolegų, po to kai 7-ą dieną ateini į kontorą vis tais pačiais drabužiukais. 

Net ir nusprendus Cagliari skirti tik parą (tarkim, nors ten yra ką veikti ir dvi), į Poetto užsukti verta. Taxi brangūs (ir nepopuliarūs), nuomotis automobilį neverta dėl a) finansinių priežasčių, b) laisvų parkingo vietų deficito Poetto zonoje, autobusai (tie, kurie pažymėti P – PF, PQ ir t.t.) į Poetto veža iš uosto. Bilietukus galima nusipirkti "Tabachini" ir kioskuose. Kontrolės pasitaiko. 

Pasakyt vienu žodžiu kodėl ta Sardegna tokia faina neišeina. Dar ir dėl to, kad plepėti ir rašyti mėgstu po daug. Mano atrasta Sardegna - spalvota, šilta, kvepianti, archajiška ir turtinga. Atradimais. 

Jeigu norit paklausti - klauskit. Tik ne apie viešbučius į kokius veža koksnorsturas. Tokių tiesiog nepažįstu.