Susikaupus kalbėti apie sardinišką maistą, pirmiausia išsiruošiau į žygį po Vilniaus maisto butikus. Laimikis kiek nuvylė, bet svarbiausių ingredientų - duonos ir vyno - rasti pavyko. Pane Carasau ir Cannonau di Sardegna turim ir Lietuvoje.
Objektyviai kalbėti apie maistą iš esmės sudėtinga, bet atskirą temą ilgaamžių maistui (anot internetų, Sardinija viena iš tų vietų Europoje, kur žmonės ilgiausiai gyvena) dedikuoju.
Visa italų virtuvė ingredientais, patiekimu ir suvartojimo kiekiais yra kaimiška. Tas nėr blogai, restorane užsisakius patiekalą badu vaduotis neteks. Kartą jau rašiau, Sardinijos mitybos įpročiai labai aiškūs: prie vandens - žuvys, kalnuose - mėsa. Šventė skrandžiui ir mėsėdžiams, ir vegetarams. Taip jau istoriškai susiklostė, kad visa kas iš jūros salos virtuvėje atsirado ne taip jau seniai, bet savo vietą ant stalo rado.
Norint valgyti skaniai, primygtinai rekomenduoju eiti ten, kur valgo vietiniai, o ne ten, kur ant lango parašyta "Tourist Menu 15 euro". Kaip taisyklė, neblogai maitina dviejų - trijų stalų dydžio maitinimo įstaigos, su languotomis staltiesėmis ir bobute, verdančia naminį maistą (tokių lengviau rasti už miesto). Esant reikalui pataupyti, geriau valgyti pizza al taglio (pica gabalais) po eurą ar du stovint ant gatvės, nei valgyti ten, kur ir britų turistai (gera pizza al taglio - "Tandem", Via Dante Alighieri, kairiau metro stoties).
Standartinis sardiniškas pavalgymas struktūriškai panašus į likusią Italiją: aperityvas, užkandžiai, vynas, pirmas, antras, salotos, desertas, kava, didžestyvas (Mirto). Turinys skiriasi, o geriausiai tam apibūdinti tinka frazė "Sardinia is a hungry man's paradise". Šventa taisyklė - nelauk kol kas nors įpils ar įdės, nes liksi alkanas: tavo skrandžio džiaugsmai - tavo ir ne kieno nors kito reikalas ir nėr ko čia maivytis "oj kas man vyno įpils, nemandagu gi pačiam sau pilti".
Kalbant apie tai, kas iš italų virtuvės mums labiausiai įprasta - pastą: Sardinijoje jos yra. Tikra sardiniška pasta laikoma sa fregula (paprastai su žuvies ir moliuskų troškiniu) ir į vikšrelius panaši malloreddus, šafranais pagardinta, su pomidoriene ir sardiniškom salsiciom valgoma. Prie įdomesnių variantų ir pasta su bottarga - džiovintais ir pasūdytais tuno ar kefalės ikrais, ir baisiai gurmaniška su ričiais (jūros ežių ikrais).
Priklausomai nuo noro ir patiekalų temos, užkandžiams sardai valgo rūkytas, sūdytas ir džiovintas mėsytes, marinuotas daržoves, sūrius, jūros gėrybes, burrida (su kaštonais ir česnakais marinuotą dygliaryklį) ir tą pačią bottargą. Restoranuose apsimoka prašyti "antipasti misti" nurodant temą (t.y. žuvis, mėsa ar kt.) - bus visko pamiksuota ir pagal galvų prie stalo skaičių paskaičiuota. Už duoną papildomai neskaičiuoja, į coperto* įeina. Nepamirštam ir Pecorino - kieto avies sūrio, kurio sardai visiems italams gausiai prigamina.
Kad perkant krautuvėj reikt pirkt gabalą ir jokiu būdų nesutarkuotą priminti turbūt nereikia, ar ne? ;)
Pirmiems valgoma kokia nors pasta, o pagrindinių pasirinkimas skrandžiu nesuvokiamas: kepti paršiukai, ėriena, ožkiena, triušiena, arklienos steikai ir įvairiausios jūros grožybės. Keptas paršiukas toks kaip ir labai tradicinis reikalas, panašiai kaip ir arkliena, kuri Sardinijoje bene brangiausia mėsa (arkliai gyvi vežami ir iš Lietuvos). Jūros gėrybių labai rekomenduoju ieškoti kuo arčiau jūros, pvz. žvejų kioske (aka restorane), kur kvepia jūra, sodina prie plastmasinių stalų, o "padavėjas" vaikšto su ceratiniu žiurstu ir botais.
Grįžtant prie Pane Carasau - skani net ir ne tiesiai iš krosnies. Poros mm storio, panaši į popierių natoms, todėl ir vadinama muzikine duona. Vartojama ir viena, ir prie maisto, ir kaip sudėtinė dalis gamybos procese. Apšlaksčius alyvuogių aliejum ir druska keičia pavadinimą, o susluoksniavus su pomidorų padažu (aišku, namų gamybos) ir kiaušiniais tampa pirmu (pigiu) patiekalu. Aišku, duoną pirkti reikia duonos parduotuvėse, ne supermarketuose, tada ir rinktis bus iš ko - su artišokais, alyvuogėm, pomidorais, bulvėm, be nieko (ką čia slėpti, pirkti duoną ir visą maistą teminėse parduotuvytėse ir San Benedetto turguj man patiko taip pat labai, kaip ir viską suvalgyti; rezultatas - per 6 mėn. + 10 kg :).
Cannonau di Sardegna - magic on the table visomis prasmėmis. Ąžuolo statinėse brandintas, Sardinijoj kainuojantis apie 10 e/butelis (parduotuvės kaina), itin sodraus skonio, mano galva, pats skaniausias tarp raudonų vynų.
*Coperto - mokestis "už galvą" visur, kur valgai atsisėdęs. 2-5 eurai/žmogui.
** Pane Carasau kepa "Itališki delikatesai" šalia Prezidentūros. Su duonos skoniu viskas gerai, nors šeimininko klausimas "ką Jūs su ja darysit" prie konteksto nelabai.
p.s. tęsinys bus.
.
