Neatrasta Italija. Sardinija. #2.

Sardinijoje viskas labai paprasta: jeigu tu gyveni prie vandens (jūros, nes su upėm nekas) – tu žvejys ir valgai žuvį, jeigu tu gyveni salos centre (kalnuose) – tu fermeris ir valgai mėsą. Jeigu tu moteris – elgiesi kaip princesė ant žirnio*, jeigu tu vyras – ilgai nesituoki, nes ir Sardinijoje galioja Italijos įstatymai**. Ačiū dievui, ne užsieniečiams ir ne turistams. Nors gerdamas Latte ar Capuccino po pietų vistiek būsi priimtas už kaimietį***.

* Sardas Sardinijoj nusižiūri moterį... Ir pasaka prasideda. Kitam pasauly vyras eina ir sumedžioja tą, kurią nori sumedžioti. Sardinijoj ieško kas jį jai rekomenduos. (Jau žinau kodėl dauguma mano draugų sardų dar nevedę arba myli lenkes, vengres ir lietuves.)

Ne man vertinti moterų grožį, bet gražiau į jas žiūrėti dienos metu. Naktinis make-up‘as ir outfit‘ai truputuką gąsdina. (Visose foto į temą – mano draugai, todėl iliustracijų nebus. Būtų nekorekt. Pasigooglinkit.)

** Kažkas tokio, kad skyrybų atveju jai viskas, jam nieko.

*** Latte ir Capuccino – pusryčių reikalas. Nuo pietų iki kitų pusryčių – espresso (vis dar tariasi be „x“), aperityvai (kad sukeltų apetitą) ir didžestyvai (kad padėtų kovoje su 6 patiekalų vakariene). 

Čia jau kaip ir turėjo paaiškėti, kodėl aš ją (Sardiniją) švelniai vadinu archajiška (balsuodama už šio termino gerąjį vertimą - senovinė). Kai buvau tiesiog užsienietė, tas gyvent netrukdė (gal išskyrus tą bikinių klausimą). Kai atradau, kad „čia OK“ ir dar pagyvensiu, teko susitaikyti ir su tuo, kad pizzą tinka užsigeri tik alumi (must try – Ichnusa, vietinė), norėdamas kokteilio „disco“ pirma turi nusipirkti kvituką (visų kokteilių kaina viena ir ta pati), o gėrimais pavaišins nebent barmenai (ir jie tai daro).

Vienok, smagiausia jo (senoviškumo) ieškoti ne paplūdimiuose, o Sardinijos viduriuose. Kalnuose, kur yra kaimų, kuriuose gyvena 100 piliečių, kalbančių sardo kalba ir absoliučiai nesistengiančių patikti turistams.

Mano geriausias – Sedilo. Kaimukas, į kurį nusibeldžiau 6 val. ryto tam, kad sudalyvauti L'Ardia di San Costantino. Būtent sudalyvauti, ne pamatyti. Žmonės švenčia šventę. Sau, ne turistams. Nors net google‘as žino apie šitas religinėm spalvom nuspalvintas žirgų lenktynes. Gal jie google‘o nežino, todėl vis dar ir švenčia sau. 

7 val. ryto jau turėjau 5 naujus draugus ir kvietimą pietų. Nei vienas nežinojo kas ta Lituania ir greičiausiai nežino iki šiol.  Ar daugiau turistų tąkart nešventė ar daugiau nei vienas kitas neįsivaizdavo suprantąs sardo kalbą, bet be mažiausios baimės apsilankiau visur, kur kvietė ir ragavau viską, ką siūlė. Įskaitant kažkokią savaitę raugintą avieną. Buvo gerai ir iš kaimyno nuotraukoje veido aišku, kad nieks tikrai nesistengė patikti.

Morale della storia: atrasti vietą smagiausia įsiliejant į jos kasdienį ritmą. Valgant ten, kur valgo vietiniai. Dar geriau – pas juos. Geriant tai, ką geria vietiniai. Būtinai su jais. Gal kokiam NYC ir nepavyktų taip lengvai, bet visuose itališkuose kaimuose sekasi. Bendravimo stabdžius atleidžia vietiniai naminiai gėrimai (Sardinijoj must try – Mirto, pagamintas iš Mirtilių ir deginantis 40º), o tradicinėse Festose ( dar vadinamose – Sagra) draugauja visi.

Sagra di sant'Efisio. Cagliari.

Sardinijoj galima rasti artišokų (Uri, kovo mėn.), vyšnių (Belvi, birželio mėn.), avienos (Bauladu, birželio mėn.), kaštonų (Artizo, spalio mėn.) ir krūvą kitų sagrų. Skaniai susivartoja Nougat (Torrone) šventė ir tuno festivalis Isola di San Pietro, į kurią kelia keltas iš Calasetta. Beveik visos masinės šventės čia turi ką nors bendro arba su maistu, arba su religija, pradedant Feragosto (rugpjūčio 15 d.), kai nedirba net Tabachini, baigiant Cavalcata Sarda (Sassari, gegužės mėn.), kur 3000 raitelių pasipuošę tautiniais rūbais jojimu užsiima.

Praktiniai reikalai. Judėjimas.

Vienareikšmiškai automobiliu, motociklu, motoroleriu, dviračiu
ar žirgu (būtų galima ir riedučiais, bet trasoje maišosi kalnai). Viešasis transportas pusėtinas tik Cagliari. Iš Cagliari Elmas orouosto iki miesto galima atvažiuoti autobusu (važiuoja kas pusvalandį ir kainuoja plius minus eurą), taxi per 7 km distanciją į bankrotą irgi nenuvarys, arba nuomotu automobiliu (tą darančių kontorų sąrašą skelbia internetai). 

Vairavimas, kaip ir Italijoj, kūrybingas reikalas. Stabdant policijai mažiau rūpinkitės greičio viršijimu, daugiau saugos diržais. Pervažiuoti salą nuo vieno galo iki kito be sustojimo galima per 4-5 valandas. Vairuodami senamiesčiais galvokit galva. Nebent norit tapti internetų žvaigždėmis. 

Cagliari - Sedilo: 141 km. Teoriškai dvi valandos be penkiolikos minučių. 

Neatrasta Italija. Sardinija. #1.

Po to kai lietuviai atrado Aziją, Italija kaip ir pralaimi kovą dėl madingos kelionių krypties. Gal niekada tokia ir nebuvo, bet iš savo 12 tūkstančių gyvenimo parų kokius 700+ skyriau jai. O tai jau ilgalaikiai santykiai apie kuriuos galima kalbėti.

Buvo laikas kai net turėjau Italijos regionų žemėlapį, kurio „užspalvinimas“ pildėsi po kiekvieno atrasto regiono. Sardinija, kuri itališkai vadinasi Sardegna ir turi stebuklingą sąskambį su sardinėm, nusispalvino ryškiausiai. Trumpai tariant – Sardinijai atsidaviau be draugystės ir jinai manimi nebeatsikrato. Gražiausia, kad toje 350 km ilgio saloje kaskart dar randu ką atrasti naujo. Kaip kad šitą vietą Cagliari, mieste, kuriame praleidau mažiausiai 5 vasaras. (Nuo uosto važiuodami Poetto link rinkitės dešinę Sella dell Diavolo pusę.)

Apie geografiją, demografiją ir kitus rimtus reikalus rašo Wikipedia. Apie Šiaurės Sardiniją - spauda, nušviesdama Putino atostogas ir Berlusconio (ne) nuodėmingus nuotykius. Mano tikroji amore – Sardinijos pietūs, viduriai ir visa tai, ko dar nenuvalkiojo japonų turistai. Nors jei tau – aštuoniolika ir mėgsti subrandintus milijonierius pirk bilietą į Olbia. 

Pietuose rasi paprastus sardus, patį pačiausią Sardinijos miestą Cagliari, naftos perdirbimo gamyklą, “night-club’us”, kuriuose rūbelius nusimetinėja ir lietuvaitės, ir oro uostą, į kurį tiesiogiai skraidins iš Kauno*. Greičiausiai dėl to, kad po dešimtmečio skraidymo su trim persėdimais tai pagaliau įvyko ir įsikvėpiau išpasakoti kas, kaip ir kodėl.

*Sardai ne taip labai jau ir prasti, ružavi trusikai paplūdimyje yra OK (ant vyrų), Cagliari‘s dydžiu panašus į Kauną, naftos gamykla miestui ir paplūdimiams netrukdo, o tiesiai skraidins ta pigi airių avialinijų bendrovė, kuri ne tai, kad man nemoka už vienos iš jos destinacijų promo, bet 100% ir nei vieno bagažo gramo už dyką nepridės. 

Lekiant į Sardiniją verta suvokti – tuo pačiu metu tai ir Italija, ir ne. Visokių perėjūnų paturėta priėjo prie to, kad vietiniai susimaišė su arabais ir  ispanais, kalba kietai ir ne visada nori būti italais. Picos ir pastos yra ir čia. Bet jei po pasaulį trankaisi dėl maisto, tai čia verta trenktis dėl ricci (jūros ežių) ikros ir visko su ja („high season“ nuo kovo iki kol gyvi jūros ežiai), arklienos steikų (jojikams ir visiems žirgų mylėtojams šitą vietą praleisti) ir „sea-food‘o“ (žr. foto). 

Mane Sardinija užvežė tuo, kad laikas čia atrodo sustojęs. Visomis prasmėmis. Po dešimties metų Cagliari atradau vienintelį skirtumą  – metro. Kuris važiuoja ant žemės ir turi vieną 5 stoteles* trunkantį maršrutą.

*Stotelės – labai svarbus elementas atradinėjant Cagliari. Miesto autobusais (pažymėtais P raide) iki miesto paplūdimio (Poetto) iš miesto centro galima nusigauti per 10 minučių. Prie ko čia stotelės? Poetto trunka kokius 8 km. Kuo tolimesnė stotelė – tuo asocialesnis paplūdimio gyvenimas. O jis čia - pats svarbiausias. Tuos 8 km smėlio ir jūros vietiniai dalina paplūdimio barais (arba stotelėmis). Pirmoj – antroj gyvenimas verda. Tie rožiniai trusikai, bicepsai, tricepsai ir kiti fitneso padariniai. Pervalkos mėgėjams nerekomenduotina. Vėliau prasideda privačių klubų teritorija, daugėja picų valgytojų (nepamenu ar kada mačiau bent vieną su vientisu maudymosi kostiumėliu), šeimų su vaikais, daugėja laisvos vietos, barai ir galimybės retėja (susisocializuoti su vietiniais ir gauti nemokamų kvietimų į "parčius"). Gaudyti saulę toliau 5-os stotelės nedrįsau, turimų bikinių** kiekis neleido.  

** Bikinių kiekis – rimto dėmesio reikalaujantis šitos archajiškos paplūdimio visuomenės  statuso elementas. Jeigu žadi gaudyt saulę toj pačioj vietoj bent kelias dienas iš eilės – tiesiog įsivaizduok reakciją kolegų, po to kai 7-ą dieną ateini į kontorą vis tais pačiais drabužiukais. 

Net ir nusprendus Cagliari skirti tik parą (tarkim, nors ten yra ką veikti ir dvi), į Poetto užsukti verta. Taxi brangūs (ir nepopuliarūs), nuomotis automobilį neverta dėl a) finansinių priežasčių, b) laisvų parkingo vietų deficito Poetto zonoje, autobusai (tie, kurie pažymėti P – PF, PQ ir t.t.) į Poetto veža iš uosto. Bilietukus galima nusipirkti "Tabachini" ir kioskuose. Kontrolės pasitaiko. 

Pasakyt vienu žodžiu kodėl ta Sardegna tokia faina neišeina. Dar ir dėl to, kad plepėti ir rašyti mėgstu po daug. Mano atrasta Sardegna - spalvota, šilta, kvepianti, archajiška ir turtinga. Atradimais. 

Jeigu norit paklausti - klauskit. Tik ne apie viešbučius į kokius veža koksnorsturas. Tokių tiesiog nepažįstu.