Neatrasta Italija. Sardinija. #2.

Sardinijoje viskas labai paprasta: jeigu tu gyveni prie vandens (jūros, nes su upėm nekas) – tu žvejys ir valgai žuvį, jeigu tu gyveni salos centre (kalnuose) – tu fermeris ir valgai mėsą. Jeigu tu moteris – elgiesi kaip princesė ant žirnio*, jeigu tu vyras – ilgai nesituoki, nes ir Sardinijoje galioja Italijos įstatymai**. Ačiū dievui, ne užsieniečiams ir ne turistams. Nors gerdamas Latte ar Capuccino po pietų vistiek būsi priimtas už kaimietį***.

* Sardas Sardinijoj nusižiūri moterį... Ir pasaka prasideda. Kitam pasauly vyras eina ir sumedžioja tą, kurią nori sumedžioti. Sardinijoj ieško kas jį jai rekomenduos. (Jau žinau kodėl dauguma mano draugų sardų dar nevedę arba myli lenkes, vengres ir lietuves.)

Ne man vertinti moterų grožį, bet gražiau į jas žiūrėti dienos metu. Naktinis make-up‘as ir outfit‘ai truputuką gąsdina. (Visose foto į temą – mano draugai, todėl iliustracijų nebus. Būtų nekorekt. Pasigooglinkit.)

** Kažkas tokio, kad skyrybų atveju jai viskas, jam nieko.

*** Latte ir Capuccino – pusryčių reikalas. Nuo pietų iki kitų pusryčių – espresso (vis dar tariasi be „x“), aperityvai (kad sukeltų apetitą) ir didžestyvai (kad padėtų kovoje su 6 patiekalų vakariene). 

Čia jau kaip ir turėjo paaiškėti, kodėl aš ją (Sardiniją) švelniai vadinu archajiška (balsuodama už šio termino gerąjį vertimą - senovinė). Kai buvau tiesiog užsienietė, tas gyvent netrukdė (gal išskyrus tą bikinių klausimą). Kai atradau, kad „čia OK“ ir dar pagyvensiu, teko susitaikyti ir su tuo, kad pizzą tinka užsigeri tik alumi (must try – Ichnusa, vietinė), norėdamas kokteilio „disco“ pirma turi nusipirkti kvituką (visų kokteilių kaina viena ir ta pati), o gėrimais pavaišins nebent barmenai (ir jie tai daro).

Vienok, smagiausia jo (senoviškumo) ieškoti ne paplūdimiuose, o Sardinijos viduriuose. Kalnuose, kur yra kaimų, kuriuose gyvena 100 piliečių, kalbančių sardo kalba ir absoliučiai nesistengiančių patikti turistams.

Mano geriausias – Sedilo. Kaimukas, į kurį nusibeldžiau 6 val. ryto tam, kad sudalyvauti L'Ardia di San Costantino. Būtent sudalyvauti, ne pamatyti. Žmonės švenčia šventę. Sau, ne turistams. Nors net google‘as žino apie šitas religinėm spalvom nuspalvintas žirgų lenktynes. Gal jie google‘o nežino, todėl vis dar ir švenčia sau. 

7 val. ryto jau turėjau 5 naujus draugus ir kvietimą pietų. Nei vienas nežinojo kas ta Lituania ir greičiausiai nežino iki šiol.  Ar daugiau turistų tąkart nešventė ar daugiau nei vienas kitas neįsivaizdavo suprantąs sardo kalbą, bet be mažiausios baimės apsilankiau visur, kur kvietė ir ragavau viską, ką siūlė. Įskaitant kažkokią savaitę raugintą avieną. Buvo gerai ir iš kaimyno nuotraukoje veido aišku, kad nieks tikrai nesistengė patikti.

Morale della storia: atrasti vietą smagiausia įsiliejant į jos kasdienį ritmą. Valgant ten, kur valgo vietiniai. Dar geriau – pas juos. Geriant tai, ką geria vietiniai. Būtinai su jais. Gal kokiam NYC ir nepavyktų taip lengvai, bet visuose itališkuose kaimuose sekasi. Bendravimo stabdžius atleidžia vietiniai naminiai gėrimai (Sardinijoj must try – Mirto, pagamintas iš Mirtilių ir deginantis 40º), o tradicinėse Festose ( dar vadinamose – Sagra) draugauja visi.

Sagra di sant'Efisio. Cagliari.

Sardinijoj galima rasti artišokų (Uri, kovo mėn.), vyšnių (Belvi, birželio mėn.), avienos (Bauladu, birželio mėn.), kaštonų (Artizo, spalio mėn.) ir krūvą kitų sagrų. Skaniai susivartoja Nougat (Torrone) šventė ir tuno festivalis Isola di San Pietro, į kurią kelia keltas iš Calasetta. Beveik visos masinės šventės čia turi ką nors bendro arba su maistu, arba su religija, pradedant Feragosto (rugpjūčio 15 d.), kai nedirba net Tabachini, baigiant Cavalcata Sarda (Sassari, gegužės mėn.), kur 3000 raitelių pasipuošę tautiniais rūbais jojimu užsiima.

Praktiniai reikalai. Judėjimas.

Vienareikšmiškai automobiliu, motociklu, motoroleriu, dviračiu
ar žirgu (būtų galima ir riedučiais, bet trasoje maišosi kalnai). Viešasis transportas pusėtinas tik Cagliari. Iš Cagliari Elmas orouosto iki miesto galima atvažiuoti autobusu (važiuoja kas pusvalandį ir kainuoja plius minus eurą), taxi per 7 km distanciją į bankrotą irgi nenuvarys, arba nuomotu automobiliu (tą darančių kontorų sąrašą skelbia internetai). 

Vairavimas, kaip ir Italijoj, kūrybingas reikalas. Stabdant policijai mažiau rūpinkitės greičio viršijimu, daugiau saugos diržais. Pervažiuoti salą nuo vieno galo iki kito be sustojimo galima per 4-5 valandas. Vairuodami senamiesčiais galvokit galva. Nebent norit tapti internetų žvaigždėmis. 

Cagliari - Sedilo: 141 km. Teoriškai dvi valandos be penkiolikos minučių.