Ta Indija arba kaip joje išgyventi, jei nesi indas.

Kai švaruoliai kiniečiai atrado Indiją, ėmė ir publikavo šitą: Filthy India Photos, Chinese Netizen Reactions. Kai aš radau šitą, mane apėmė euforija, kad atradimas įvyko jau po to, kai grįžau iš Indijos (prieš euforiją buvo pykinimas, bet po Indijos žinau kuo jį gydyti). Silpnų nervų ir skrandžių piliečiams geriau nežiūrėti. Nebent Indija jau yra Jūsų košmarų sąraše.

Tik kad ta mano atrasta Indija visai nepanaši į kiniečių. Ok, nėra ten švaru ir kvapas nechanell, bet net ir tokie švaruoliai kaip aš gali išgyventi (atrastų išradimų kaip sąrašas žemiau). 

Mano Indijoj nebuvo (ir nebus) nušvitimų, kelionių traukiniais, komercinių ašramų, meilės kariui ir sariams, dizinterijos, ligoninių ir seksualiai išprotėjusių indų. Mano Indijoj buvo ir bus nerealios spalvos, vaikiškai nuoširdūs indai ir nerealūs skirtumai, kaip kad vestuvės ir laidotuvės, viešbučiai iš marmuro ir krištolo, kokių neįpirkčiau Europoje ir šiaudinė troba skylėtom sienom Goa pliaže...

Kad būtų aišku - apie Indiją aš niekada nesvajojau. Ir susiruošiau į ją tik todėl, kad prieš bankrotą ukrainiečių avialinijos "paleido" pigių bilietų į Delį, o mano super mergaitės juos ėmė ir nupirko. Kad būtų dar aiškiau - keturias mergaites, susiruošusias į Indiją, visi gąsdino kaip tik netingėjo ir baisiausias baisumas skambėjo maždaug taip: "Goa pliaže aplink jus kasdien tupės "šimtas besimasturbuojančių indukų"". Apgavo, nors kriminalinės naujienos paskutiniu metu negaili ko nors tokio mielo iš Indijos. 

Iki priešpaskutinės minutės nieko neplanavom, paskutinę minutę pirmai kelionės pusei užsisakėm vairuotoją su mašina, tinkama vokiečiams (t.y. su teliku ir dvd grotuvu) ir viešbučius. Nusipirkom lėktuvo bilietus vietiniam skrydžiui į Goa, treningus, šlapių servetėlių, daug litrų viskio ir išskridom.

Delis pasitiko smogu. Mes jį - stipriai papildytu viskio kiekiu "kad tik nepritrūktų, nes gal jie negeria ir neparduoda". Pravertė, garbė dėl neįvykusios pažinties su dizinterija priskiriama jam. 

Kiek raudonų ir kitokių fortų mačiau Indijoj skaičiuoti nesiimu, visi buvo vienas už kitą gražesni. Kiek gidų apie juos pasakojo - visi kaip vienas melavo. Grįžus teisybę papasakojo Wikipedia. Visi klasikiniai turistiniai indiški miestai (Delis, Agra, Jaipur ir kt.) buvo saviti, pasiūlę ir leidę atrasti savų pramogų. Kažkuriam marmurinių viešbučių papuolėm į vestuves, užsukę už kampo papuolėm į laidotuves, kažkuriam didžiųjų miestų išbandėm indišką kino teatrą, kažkuriam - black market'ą. 

Mokėdamos už vairuotojo vakarienes išprovokuodavom jį parodyti ne vien tik turistams skirtas vietas, nors vaišint jį alum gal ir buvo klaida - apsinešė po dviejų gurkšnių. Idėja turėt vairuotoją 24/7 pasiteisino visapusiškai - kur nori ten ir važiuoji, derybų kaskart prieš važiuodamas išvengi, ekonomija ir finansų, ir laiko prasme. DVD ir TV mašinoj, beje, irgi buvo gėris - nuo miesto iki miesto po 200-300-400 km, o indiškuose filmuose labai daug angliškų žodžių. 

Baisu buvo tik kartą - kai užsimanėm papult į Ajmer'ą, kuriame yra labai didelė sufitų mečetė. Ne tas žodis kokia didelė ir ne tas žodis kaip nejauku. Trumpai tariant, nežiūrint visų skarų, kuriom apsimuturiavus buvau, Dargah Sharif'e jaučiausi kaip beždžionė cirke ir dar žiauriai nepageidaujama. Visi žmonės aplink atrodė labai pikti. 

Taisyklė, Indijoj į visas šventyklas reikia eiti basomis batus palikus už durų. Pirmą kartą nedrąsu, vaidenasi hepatitai ir kiti veikėjai. Išrandi, kad sportbačiai telpa kuprinėj ("o jeigu kas pavogs?"), o su kojinėm vaikščiot leidžia. Po dviejų dienų meti tuos batus prie durų ir mindai visus tuos hepatitus. Ar galva, ar kojos, kažkas adaptuojasi. Ir jausmas, kad žengus žingsnį nežiūrint sau po kojom būtinai įlipsi į kaką, o aplink yra bent penki vagys, kažkur dingsta. 

Prieš skrendant į Goa hipių ieškoti ir klajonėms po miestus užbaigti kelioms dienoms likom Pushkar'e. Iš akivaizdžiai ilgam ten užsilikusių europiečių hipių kiekio spėju, Pushkar'e nėra tik mėsos, žolės tai tikrai užtenka. Vienu žodžiu, tai ten - labai labai. Užpuola ramybė (be nušvitimo ir žolės). Visi aplink tokie ramūs, kad mieste dingus elektrai, krautuvės pardavėjas labai ramiai išėjo jos ieškoti palikdamas mus su visom savo prekėm. Teko dar ramiau laukti kol jis grįš tam, kad susimokėti... 

  
Goa, Goa.. Jeigu būtų arčiau ir nereiktų skristi tiek valandų galėčiau skraidyti kas antrą savaitgalį. Nors hipių ir neradom. 

Kadangi prieš kelionę labiau rūpinausi, kaip susipakuoti fototechniką, jokių Lonely Planet ir panašių reikalų neskaičiau. Viena mergaitė skaitė ir atrado Palolem'ą. Jame - šiaudinę trobelę*, savaitei kainavusią 20 kartų mažiau nei visa prieš tai buvusi kelionės dalis ir kurią nuo Indijos vandenyno skyrė ne daugiau kaip 15 metrų. Su šaltu vandeniu duše, tinkleliais nuo moskitų (sienose buvo skylių, viena duše kaip tik "išėjo" į restorano pusę, bet kam tas rūpi? :)  ir neribotom galimybėm išsivėdinti smegenis... 

Užsisakyti kokį tik nors jūrinį maistą tiesiai iš jūros, šaldyti savo viskio atsargas restorano šaldytuve, rasti mums paliktus nesulūžusius gultus ir turėt free wi-fi sumerkus kojas į vandenyną ;)

Iš mažiau vartotojiškų galimybių sąrašo brangiausia buvo kasdien atsinaujinanti draugystė su indais ir indėm: henna piešiančiomis mergaitėmis, keturiolikmetėmis suvenyrų pardavėjomis, coco-man'ais, viešbutuko personalu ir visais kitais, kurie noriai dalinosi su mumis savo patyrimais. Ką čia slėpti, mes su jais dalinomės rupijomis, nagų lakais, šokoladais ir kitom materialiom gėrybėm, kurias padovanoti buvom paprašytos kai susiruošėm namo. Dalintis labai gaila nebuvo, ypač kai toj miljardo plius žmonių valstybėj ir tualeto durų durininko etatas yra deficitinis (pataupėm tik ant batų saugojimo prie šventyklų).

Tiesa, treningai. Goa buvo vienintelė, kurioje jų nesinorėjo. Visoj kitoj Indijoj nepaleido jausmas, kad kuo baisiau atrodai, tuo geriau jauties. Ne, indai nesičiupinėja (nebent masažo salone), bet nuo to spoksojimo ir fotografavimo net ir su treningu kaip kokia Gisele Bundchen pasijausti gali. 

Bet kokiu atveju, tokios vietos kaip Indija, labai švariai išvalo smegenis. Net ir be jogos. 

*Kaip ir visi indiški pavadinimai, "resort'o" pavadinimas pasislėpė kažkur labai giliai, bet rasti jį labai lengva: Palolem Beach, žiūrint į vandenyną suki į kairę ir eini iki priešpaskutinio "resort'o", turinčio dviaukščius namukus pajūry. Į kalną lipt nereikia.  

Kaip išgyventi Indiją, jeigu Tavo horoskopo ženklas "Mergelė" arba esi pačiuožęs dėl švaros:
- duris atsidarinėti koja,
- kranus viešose vietose atsukinėti alkūne,
- skaras naudot vietoj Zoro kaukės (padeda prie smogo ir dvoko),
- vairuotoją išprovokuoti surasti indišką coffe-in'ą, 
- įrankius ir lėkštes prieš valgį išblizginti šlapiom servetėlėm (aišku, galima būtų ir savo vienkartinius indus vežtis, bet šitą sugalvojau tik dabar),
- nepirkt maisto gatvėj - nei iš vyrų, nei iš moterų,
- prieš, per ir po maisto netaupant ragauti viskį ir visus kitus taurius gėrimus,
- kai indai Tave fotografuoja, Tu gali paprašyti už tai pinigų arba pradėt fotografuoti juos pačius. Padeda.
Labiau už mane nučiuožusiems - dujokaukių ir guminių pirštinių būna pirkt ;)

p.s. Man mano atrasta Indija labai patiko! Mergaitės sako, kad joms irgi :)

Foto: © Goda Dex, išskyrus tą, kur pati pozuoju ;)

Neatrasta Italija. Sardinija. #3.

Sardinija garsi savo: 

a) jūra,

b) jūra,

c) jūra.*

Nesu girdėjus, kad vietiniai sakytų "einam į pliažą". Tas reikalas vadinasi "al mare" ir reiškia "prie jūros". O jūros Sardinijoj visi 2000 km (einant pajūriu). Veiklos Sardinijoj ras buriuotojai, burlentininkai, kaituotojai, nardytojai ir visokie kitokie saulės bei jūros fanatikai (ornitologai mėgėjai, dviratininkai ir ralistai taip pat). 

Nemaža dalis to 2000 km pliažo - mažos, 

intymios ir kiek laukinės vietos. Arba tokios įlankos kaip Cala Luna, į kurias gali nukeliauti įveikęs 4 km pėsčiomis (kalnais) arba vandeniu (pripučiama valtimi už pinigus)**. Cala Luna (arba Mėnulio įlankos) žavesys tame, kad pasiėmęs miegmaišį ir maisto joje gali ramiai gyventi kelias dienas. 

Ne rugpjūtį ir ne savaitgalį netgi gali tikėtis, kad būsi jos vienintelis gyventojas neskaitant vietinės faunos (čia apie gyvūnus). Ryte prabusti nuo jūros garso ir užmigti skaičiuojant akmenis (arba žvaigždes) yra 

romantika, ne kitaip. Dar ten yra urvų, kuriuose gyvena šikšnosparniai ir krabai. 

**Kelionė valtim - apie 10 eurų žmogui (one way ticket). Keliauti su vandens, maisto ir miegmaišio komplektu pėsčiomis būtų nepalyginamai sportiškiau (šiukšlių maišus teks parsinešt su savimi). Valtys į Cala Luna plukdo iš Cala Gonone uosto.

Pasirinkus pietų Sardiniją, neturint laiko /noro /pinigų keliauti 200 km iki Cala Lunos ar 300 km iki Stintino, yra ką veikti ir vietoj. Apie Poetto ir stoteles jau rašiau, o Sardinijos paplūdimių enciklopedija ir patirtis sako, kad gerų vietų per godersi il mare yra ir 50 km atstumu nuo Cagliari uosto. Į abi puses. 

Į kairę. Villasimius. 

Atstumas nuo Cagliari ~45 km. Be automobilio šansų mažai. Nuvykus yra ką veikti ir naktį. Ypač vasarą ir jei tai penktadienis ar šeštadienis - pakeliui nuo miesto išsirikiavę visi vasaros sezono disco (mano geriausias - su palmėm, pieva ir stalais, ant kurių galima šokti). 

Šokt nemokantiems yra laivai, plukdantys po archipelagą. Su sea-food'u (žuvytės, kalmarai ir dar kažkas) ir namų vynu žmogui kainuoja 30-35 eurus. Rekomenduotina nelipt į laivą su šimtu studentų, nebent norisi tūso ir žuvų mūšio.

Madingiems ir/ar sportiškiems: Villasimius Campulongu pliažas yra kitesurfing spots sąraše. 

Į dešinę. Chia.

Atstumas nuo miesto toks pats, skirtumas tik toks, kad pliažai apibūdinami kaip Caribean style ir važiuoja autobusai. Turint savus (nuomotus) ratus pakeliui galima sustoti Puloje ir Noroje, kuri yra pirmasis miestas saloje ir turi visai neblogai išsilaikiusių griuvėsių. 

Pakeliui dar yra prūdelių, kuriuose gyvena rožiniai flamingai (kiek pamenu daugiau Europoj nelabai kur jų ir yra). Vieną kitą barą rasti įmanoma, bet persirengimo būdelių tai tikrai ne (sužinojau savo pačią pirmą dieną Sardinijoj: persirengti baro virtuvėj gal ir egzotika, bet dar reikia rasti barą, turintį tą virtuvę). 

Sako čia gerai pučia vėjas, windsurferiams tinkamas. Ir smėliukas čia žiauriai baltas. Cala Cipolla yra pats tas.  

Žymiausias. Stintino.

Maždaug 260 km atstumą nuo Cagliari iki Stintino nuvairuoti yra būtina. Ir ne vien tik dėl to, kad visi internetai sako, kad Stintino La Pelosa paplūdimys yra pats gražiausias. 

Gražus tai jis labai, ypač ne italų atostogų metu, kai į Palangą panašus nepasidaro (žr. foto su skėčiais). Šalia yra Unesco saugoma Asinara sala su nacionaliniu parku, kaime apstu žuvies restoranų, o Alghero ir Castelsardo ranka pasiekiami. T.y. koks 50 km į vieną ar kitą pusę. 

Nupasakoti visus šiaurės, pietų, vakarų ir rytų Sardinijos pliažus gali nebent internetai, pilni sardiniškų pliažų TOP'ų, nuorodų ir istorijų kaip Guy Ritchie's Madoną Cala Lunos pliaže filmui filmavo. Visos vietos al mare Sardinijoj yra geros!

Be Nidos kopų gyvent negalintiems yra net pliažas su kopom (belekaip didelės, gal net labiau nei Nidoj). Piscinas Dunes autobusu nepasiekiamos, automobiliu iš Cagliari - 100 km Oristano kryptimi. Gražiai elkitės, jas irgi saugo Unesco. 

Praktiniai reikalai. Vieši ir privatūs.

Beveiki visi pliažai Sardinijoje yra nemokami. T.y. atviri ir neaptverti. Dušai ir WC juose gali būti, bet gali ir nebūti. Jei pliaže yra baras, dušo ir WC ieškoti ten. 

Nemokamuose pliažuose pasitaiko ir mokamų gultų (su skėčiais ar be jų). Kita kategorija - pliažo klubai, į kuriuos galima nemokamai papulti einant kartu su klubo nariais arba susimokėjus. 

* Sardinija dar garsi ir finikiečius ar senesnius laikus menančiomis istorinėmis relikvijomis (nuraghi yra tai, ko nėra niekur daugiau), ir sardų vardais: Gigi Oi, Gianni Boy ir Cosu Pitzalis yra įrašyta jų pasuose. Į atradimų sąrašą papuolė ir sinjoras Benvenuto, kas šiaip jau rašoma miesto riboženklio lentoje ir reiškia "sveikas atvykęs". O garsiausias sardiniškas komiksas vadinasi "Fisietto - La Saga dei Pistis". Welcome in Sardinia :)